Ar pajutot, kad laikas
nustraksėjo tarsi vaikas -
nuo skambučio lig skambučio
bėgo pamokų minutėm.
Tarp uždavinių ir rašinėlių
augo jūsų jaunos mintys,
kai skubėdavot su vėju
Kuo greičiau į erdvę kilti.

Vaikystės sapnas jau baigės... Seniai baigės...
Išskleidėte jaunystės sparnus...
Laikas skristi...
Laikas...

Paskutinis skambutis... Kartojasi jis kasmet. Neišvengiamai ateina, kaip pavasaris, liūtis ar triukšmas paukščių lizduose. Ateina kasmet, bet vis kitiems. Būna vienintelis, į nieką nepanašus. Šventinis šurmulys gal ir panašus, į daugelį buvusių, tik šiandien tas pasikartojimas visai nesumenkina prasmės. Nes ko gi visi taip žiūrėtų į JUS, DEŠIMTOKAI. Truputį nustebę, truputį pavydžiai, truputį... kaip į svečius. Nes tik tas supras, kas dedasi JŪSŲ širdyse, kam ateis toks pats metas... Pirmasis JŪSŲ paskutinis skambutis...

Visame pasaulyje įvyksta daug nelaimių: didžiuliai gaisrai, sausros, potvyniai, žemės drebėjimai, pramoninės avarijos, cheminių medžiagų išsiliejimai ir kt., o kur dar paslaptinga radiacija, ozono sluoksnio nykimas, terorizmo grėsmė... Vadinasi, žmogus gyvena nuolatinių pavojų ir tragiškų įvykių apsuptyje.