Įpusėjus žiemai, prisnigus, paspaudus šaltukui, mokiniai nutarė, kad laikas keliauti į mišką. Dauguma miško žvėrelių be žmogaus pagalbos sunkiai išgyvena žiemą – po storais sniego patalais sunku susirasti maisto.

„Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais. Nepraleiskite nei vienos tokios progos.“ (Linda Macfarlane Stuart)

Sausio 16 dieną, prisikrovę pilnus maišus įvairiausių skanėstų, kaip pavėluoti Kalėdų Seneliai, vykome į gyvūnų globos namus „Nuaras“, įsikūrusius Kauno rajone, Užliedžių kaime. Pirmieji prieglaudoje mus pasitiko garsiu lojimu ten pastogę suradę (nuoširdžiai tikime, kad laikiną) dideli šunys. Prieglaudos darbuotojai maloniai mus priėmė, nuoširdžiai padėkojo už atvežtas dovanas, aprodė patalpas, papasakojo apie ten patenkančius gyvūnėlius, kantriai atsakinėjo į mūsų užduodamus klausimus. Įėjus į patalpas, kuriose gyvena daugiau nei 130 mažų ir didelių, piktų ir žaisti norinčių šunų, tingiai gulinčių ir atsargiai į svečius žiūrinčių kačių, abejingų neliko. Pabandykite įsivaizduoti, kaip jaučiasi gyvūnai, kurie jaukiuose namuose gyveno drauge su juos mylinčia šeima, yra paprasčiausiai išmetami į gatvę ar atvežti ir paliktas likimo valioje. Kaip jie jaučiasi tada, kada supranta, kad tapo nebereikalingi...

Mokiniai įdėmiai klausėsi, patekusių į prieglaudą, gyvūnų istorijų. Noriai, tačiau nedrąsiai, kalbino ir glostė aptvaruose uždarytus šuniukus, kai kurie mokiniai net atrado savo svajonių šunį. Iš prieglaudos „Nuaras“ darbuotojos sužinojome, kad šiuo metu prieglaudoje gyvena 136 šunys, apie 30 kačių, taip pat prieglaudoje laikiną pastogę surado 14, rudenį nespėjusių išskristi, gandrų, viena sužeista gulbė ir du ligoti vanagai.

Visą laiką, kol vaikščiojom po prieglaudą, iš paskos sekiojo, uodegą vizgino ir prašėsi paglostomas, klausą praradęs draugiškas šuo. Mokiniams labai pagailo senuko mišrūno Luko, kuris gyvena atskirai nuo kitų šunų, nes yra aklas. Taip pat pasipiktinę buvo sužinoję, kad vienas šunelis sveiksta po operacijos, nes beširdžiai šeimininkai, jį, nebereikalingą, tiesiog išmetė iš važiuojančios automobilio.

Apžiūrėję visus šunis, padėkojome darbuotojai už nuoširdų priėmimą, ir keliavome namo. Grįždami mokiniai aptarinėjo kokie šunys patys gražiausi, kokį norėtų auginti namie, ko labiausiai pagailo, sugrįžę i mokyklą dalinosi įspūdžiais su draugais ir pažadėjo, kad kai užaugs, su gyvūnais elgsis atsakingai, nes žiūrint į benamio, susivėlusio ir murzino šunelio akis, supranti, jog gyvūnas, kaip ir žmogus, sugeba jausti.

Parengė mokytoja Loreta Baltutytė.

Nuolat ieškanti, tobulėjanti...

Troškimas mokyti ir gebėjimas mokyti nėra vienas ir tas pats, juk žmogus mokosi tik tada, kai jį moko, todėl būti geru mokytoju reikia išmokti. Akivaizdu, kad akimirksniu niekas netampa pajėgiu ir kūrybingu mokytoju. Mokytojo profesija viena iš tų, kur nevalia sustoti, nes mokytojo darbo objektas yra augantis ir kas akimirka besikeičiantis žmogus, todėl mokytojas turi spėti keistis kartu, kad sugebėtų įvertinti jo būsenas, lūkesčius, troškimus, perteikti žinias, formuoti įgūdžius ir sugebėjimus. Ugdantis augantį žmogų, pats mokytojas turi būti asmenybė.

Mokykla gali didžiuotis savo gretose turėdama tokią asmenybę, nuo 1993 m. mokykloje dirbančią, pradinių ir lavinamųjų klasių mokytoją, specialiąją pedagogę, Janina Simanavičienę.

Pedagogo karjerą mokytoja pradėjo 1991 metais, baigdama Marijampolės pedagoginę muzikos mokyklą, ikimokyklinio auklėjimo specialybę, 2002 m. baigė Šiaulių universitetą ir jai suteiktas edukologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir specialiojo pedagogo profesinė kvalifikacija, 2003 m., mokytojai suteikta vyresniojo specialiojo pedagogo kvalifikacija, o 2012 m. specialiojo pedagogo metodininko.

Šiuo metu, mokytoja dėsto lietuvių kalbą, matematiką, geografiją, ekonomiką. Nuo 2002 metų yra mokyklos tarybos pirmininkė, dalyvauja mokyklos darbo grupėse, ji yra atsakinga už veiklos kokybės (vidaus audito) atlikimą mokykloje, vaiko gerovės komisijos narė – specialusis pedagogas, mokytojų atestacijos komisijos narė. Mokytoja aktyviai dalyvauja mokyklos ir bendruomenės socialiniame bei kultūrinime gyvenime, organizuoja ekskursijas bendruomenės nariams ir ugdytiniams.

Janina Simanavičienė yra apdovanota padėkomis: už nuoširdų ir geranorišką darbą mūsų mokykloje; už gerumą, ir entuziazmą, sugebėjimą skleisti grožį, suteikti daugybę džiaugsmingų, laimės kupinų akimirkų mūsų mokyklos vaikams; už edukacinių aplinkų kūrimą mokykloje; už dalyvavimą tarptautiniame projekte „Saugesnis internetas“; už mokinių paruošimą respublikiniam specialiųjų poreikių mokinių meninės saviraiškos konkursui „Tau gegužio žiedą dovanoju“; už nuoširdų darbą su mokiniais, aktyvią pedagoginę veiklą.

Mokytoja išsiskiria savo dalykine kompetencija, gabumais, iniciatyvumu, žiniomis. Geba puikiai organizuoti bei analizuoti ugdymo, mokymo ir mokymosi procesą, pedagogines situacijas, diegianti šiuolaikinės didaktikos principus ir metodus, nuolat atnaujinanti savo žinias, rengianti ugdymo projektus, aktyviai dalyvaujanti metodinėje veikloje, skleidžianti savo gerąją pedagoginio darbo patirtį institucijoje ir regione. Mokinių, kolegų ir vadovų vertinama už toleranciją, kolegialumą, kompetenciją, sumanumą, mokėjimą bendrauti, atjausti.

Visas mokyklos kolektyvas nuoširdžiai sveikina mokytoją Janiną Simanavičienę, 2012 metų gruodžio 20 d. įgijus aukštesnę, specialiojo pedagogo metodininko kvalifikacinę kategoriją!

Bei taria šiuos žodžius:

„Tebūna kasdienybė panaši į duoną, soti ir pilnavertė su kvapnia pluta. Dosniai dalink žinių aruodą, kurį pasės tavo globojama karta. O kai, pavargęs nuo nedėkingumo, norėsi viską mesti, prisimink žodžius: dėl tikslo daug turi iškęst sunkumų, o tavo tikslas - AUGANTIS ŽMOGUS“.

Parengė: Tatjana Volkovienė, Ingrida Kolkatova

Sausio 7 dieną, mūsų mokyklos mokiniai, kartu su geografijos mokytojomis Daiva Dabriliene ir Janina Simanavičiene, aplankė Kazlų Rūdos miško muziejų.

Mokiniai susipažino su muziejaus eksponatais, Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos veikla bei istorija, gamtos turtais, fauna ir flora, įmonės kultūriniu gyvenimu, miškininkais veteranais ir kt.

Stebėjo žvėrių ir paukščių nuotraukas, kanopinių žvėrių ragus, iltis, kitus medžioklės trofėjus. Pažino girių galiūną – stumbrą, lūšį, elnią, vilką, stirniną, lapę, bebrų šeimyną ir daugelį kitų miškuose gyvenančių žvėrių ir paukščių. Gilino savo žinias apie Lietuvos miškuose gyvenančius žvėris ir paukščius.

Nepastebėjome, kaip prabėgo laikas. Jį praleidome prasmingai, praturtėjome žiniomis.

Mokiniai sakė, kad Kazlų Rūda turtinga miškais, paukščiais ir žvėrimis.

Išvyka, ekskursija – tai viena iš mokymo organizacinių formų ir pati vaizdingiausia mokymo priemonė. Suteikia mokiniams specifinių mokėjimų bei įgūdžių, ugdo pastabumą, skatina domėtis supančia aplinka, suaktyvina visus mąstymo procesus.

Kalėdos – tai gimęs kūdikėlis Jėzus.

Tai sniegas, šventės, linksmybės. Tai stebuklų laikas. Ir kas gi jų nelaukia. Ir maži ir dideli.

Ši šventė atkeliavo ir į mūsų mokyklą. Visų nekantriai ir ilgai laukta - Kalėdų šventė. Ta diena vaikams buvo stebuklų diena.

Šventiškai papuoštoje salėje mokiniai, pasipuošę karnavaliniais rūbeliais, ne tik dainavo įvairias daineles, žaidė, šoko, bet ir laukė Kalėdų Senelio, o kartu ir dovanų.

Sumanių, kūrybingų auklėtojų ir mokytojų dėka, kalėdinė šventė virto mažyčiu stebuklu, kuris suteikė vaikams džiaugsmo, gerų emocijų bei svajonių išsipildymo.

Mus nustebino nepakartojamas mokinių išradingumas. Buvo matyti, kad dauguma klasių savo pasirodymui ruošėsi tikrai ne vieną dieną.

Pasirodymai, skleisdami kalėdinę nuotaiką, keitė vieni kitus ir atrodė, kad niekad nesibaigs... Šventės pabaigoje visų veiduose švytėjo šypsenos. Apimti energijos antplūdžio, džiaugdamiesi dovanomis ir vieni kitais, taip šokom su Kalėdų Seneliu, kad net grindys dundėjo. Ši šventė suvienijo mokinius, visi bendravo, šmaikštavo, pokštavo.

Parengė mokytoja Audronė Pranskevičienė.

Mielos Kalėdų šventės akimirkos: