Paskutiniąją rugsėjo dieną grupė mokyklos mokinių išvyko į Dzūkijos nacionalinį parką susipažinti su to krašto gamta, architektūra bei tradicijomis. Aplankėme dzūkų etnografinę sodybą Marcinkonyse. Etnografinėje sodyboje – namas ir kluonas, statytas 1905 m. Eksponatai pradėti rinkti 1991m. Ekspozicija nuolat papildoma naujais eksponatais, surinktais Parko teritorijoje. Čia sužinojome, kaip šiliniai dzūkai žvejojo, medžiojo, skėlė ugnį skiltuvu ir pasišviesdavo ,,dziedu“, kaip įviliodavo bites į drevėtą pušį ir ,,geiniu“ lipo į medį, apie šilinių dzūkų gyvenimo būdą, papročius, tradicijas, amatus.

Po etnografinės sodybos lankymo, tradiciškai leidomės pėsčiomis. Šį kartą Zackagirio pažintiniu taku, kurio ilgis 13,8 kilometro. Daug kartų kirtę Grūdos upelį, išklampoję savo kojomis dumblingus jo krantus, aplankėme Šaudyklos kalną, gėrėjomis natūraliai išlikusiu drevinės bitininkystės eksponatu-didžiule sausa pušimi, kurios drevėje linksmai dūzgė bičių šeima. Toliau, maloniu dzūkišku mišku priėjome Gaidžių kopas, jas įveikę tuojau pat atsidūrėme.... Meškos šiknoj. Tikrai taip, nesuklydote. Miške esanti pelkė taip ir vadinasi-Meškos šikna. Pakeliui link Marcinkonių kaimo matėme Dziackagirio upelį, kurį užtvindė bebrai ir kuris užliejo didelį miško plotą bei Marcinkonių geležinkelio sankasą su upelio pralaida, kurioje visi norintys maloniai atvėsino kojas. Pavargome, bet tapome dar stipresni.