„Dega, spragsi žvakelės“. Tvarkome apleistus senolių kapus

„Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse ...“ (Justinas Marcinkevičius)

Vėlinės – susimąstymo ir šviesaus liūdesio metas. Vėlinių laikotarpis – pats geriausias metas pasirūpinti ne tik savo artimųjų kapais, bet ir šalia esančiomis palaidojimo vietomis. Visais amžiais mirusiųjų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, reikia jomis rūpintis, neapleisti.

Jau tapo tradicija, kad kiekvienų metų spalio pabaigoje mūsų mokyklos mokiniai, mokytojai aplanko, tvarko mirusiųjų darbuotojų, pažįstamų, draugų kapus. Mokiniai, apsilankę kapinėse pastebi ir kapus, kurių jau niekas nebelanko. Būtent prie tokių kapų tvarkymo prisidėjo mokiniai. Grėbė lapus, uždegė žvakutes, pamąstė apie tai, kodėl tvarkome kapus – iš pagarbos ir padėkos mirusiems.

Mokytoja
Janina Simanavičienė