Priešpaskutinę mokslo metų savaitę mūsų mokyklos mokiniai stovyklavo vaizdingoje populiarios Dzūkijos upės Baltosios Ančios pakrantėje. Pirmąją dieną atvykome, įsikūrėme stovykloje, gaminome maistą ant laužo, ir, žinoma, maudėmės. Nors vakaras ir naktis buvo drėgni-nuolat dulksnojo lengvas lietus, tai mūsų nuotaikos nesugadino. Rytas išaušo saulėtas ir po pusryčių pėsčiomis išėjome į Kapčiamiestį, kur turėjo prasidėti vandens žygis baidarėmis Baltosios Ančios upe. Pakeliui apžiūrėjome Kapčiamiesčio bažnyčią, paminklą Emilijai Pliaterytei ir bemat sugraužėme ką tik iškeptos, kvepiančios ir labai jau skanios Kapčiamiesčio kepyklėlėje keptos duonos kepalą. Mūsų startas nuo Kapčiamiesčio seniūnijos. Sėdame į baidares. Kai kurie baidarės irklą savo rankose laiko pirmą kartą. Pradedame. Pirmosios dienos žygis ėjo nelengvai. Mūsų laivai, valdomi ne itin patyrusių laivavedžių vis atsimušdavo į krantą ar kitą baidarę. Nemažai adrenalino reikalavo ir skersai upės nugriuvę medžiai, kurios kažkokiu būdu vis vien reikėjo įveikti... Priplaukę senovinę Pinčiaragio gyvenvietę, esančią jau visai netoli stovyklos, kilti į kalną ir apžiūrėti ją jau nebuvo jėgų. Antrąją dieną mūsų laukė daugiau nei dukart ilgesnis žygis-iki Baltosios Ančios hidroelektrinės tvenkinio. Pergrupavę ekipažus šį atstumą įveikėme greičiau nei pirmąją dieną, štai ką reiškia patirtis! Nors ir iki valiai prisimaudę, įveikinėdami vandens kliūtis, pavargę, bet patenkinti grįžome į stovyklą, kur mūsų jau laukė garuojantys katilai. Ketvirtadienio rytas jau nebuvo toks svetingas-pylė kaip iš kibiro iki pat išvykimo namo, bet mūsų nuotaikos tai visiškai negadino.