Stovykla

Jau tampa tradicija mūsų mokyklos mokiniams lankytis viename gražiausių Lietuvos kampelių-Aukštaitijos nacionaliniame parke. Šį kartą vykome į stovyklą Meironių kaime Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos mokykloje. Maloniai sutikti mokyklos vadovės ir gerosios stovyklos dvasios Veronikos Garbulienės, įsikūrėme patogiuose kambariuose. Po trumpo instruktažo-pabandėme sėkmę gaudant žuvį. Nors įspūdingų laimikių nebuvo, bet paragauti Lūšių ežero žuvies užteko visiems. Deividui pavyko suvilioti ir visai nemenką lydeką. Antradienio rytas. Pagal planą – mankšta, žygis. Žygiavome nuostabiomis parko vietomis, šviesiais Aukštaitijos pušynais, kur karts nuo karto iš miško išlenda ežero mėlynė. Aplankėme Medžiukalnio šaltinį, plačiai žinomą visoje apylinkėje, po to, praėję pro Juodakumpį tyrinėjome pelkėjančio Laumiakio krantus, dar už pusvalandžio kelio prieš mus atsivėrė mėlynuojančios Laumiakėlių akys. Tai du visai šalia vienas kito esantys ežerėliai, kurių vieno spalva mėlyna, kito – juoda. Išsimaudę ir pakankamai prisišokinėję su lynu mėlynajame, palengva grįžome į stovyklą, įveikę 14 kilometrų. Grįžus pavalgėme ir ėmėmės valties irklavimo pagrindų. Kai kurie mūsų, jau patyrę ir irkluoja puikiai, kitiems tai tik pirmoji proga prisiliesti prie šios turistinės transporto priemonės. Trečiadienį – naujos pažintys su Aukštaitijos nacionalinio parko lankytinomis vietomis, aišku, pėsčiomis. Žygis į Ginučius, garsėjančius visoje Lietuvoje vandens malūnu bei vaizdingomis apylinkėmis. Aplankome vandens malūno muziejų, kur labai įdomiai ir išsamiai apie viską, kas susiję su vandens pagalba malamais grūdais mums pasakoja ir demonstruoja ponia Rimutė. Po to maudynės vandens malūno kriokliuose ir tęsiame kelionę iki Ginučių piliakalnio, dar vadinamo Prezidento kalnu. Čia jau varžybos. Greičiausiu tapo visus aplenkęs Emilijus, viršūnę pasiekęs per 1 min. 24 sek. Visai netoli ir žymusis Ladakalnis, nuo kurio viršūnės galima matyti net šešis ežerus. Vėl maudomės prie Puziniškio piliakalnio. Likę kilometrai jau daug sunkiau įveikiami, nei pirmieji. Užkilus į Puziniškį, nusifotografuojame Asalnų ežero fone ir pasipildę vandens atsargas pas kaimo mokihaną, šviesaus proto 88 metį poną Mečislovą Banį, pamažu grįžtame į gamtos mokyklą. Šiandien įveikėme 22 kilometrus. Laukia skanus maistas ir... irklavimo pamokos. Paskutįnė stovyklos diena. Jonas klausia, ar galėtume pabūti dar savaitę. Deja. Einame į Palūšę. Mokytoja Sigutė visus vaišina ledais, po to patraukiam į nacionalinio parko lankytojų centrą. Jei kas ežere ir nepagavo žuvies, tai pagavo čia. Be galo įdomu. Vėliau mūsų laukė žymioji „vieno lito“ Palūšės bažnyčia, kur sutiktas klebonas papasakojo apie bažnyčią ir vis atsirandančius stebuklus....Grįžę į gamtos namus jau gyvename „čemodanų“ nuotaikomis, ir laukiame atvykstančio autobuso su Vita ir merginomis iš futbolo čempionato, kur, beje pastarosios užėmė pirmąją vietą. Kartu pietaujame, atsisveikinimui užsukame įšokti į magiškojo Ginučių malūno krioklį ir ..... namo.