Išvyka į Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejų

Daug kalbėta su vaikais apie Lietuvos praeitį, jos suskirstymą atskirais regionais, tačiau, kaip liaudies išmintis sako, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tad šių metų gegužės 23 dieną išsiruošėme į Rumšiškes, kur įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus.

Diena pasitaikė saulėta, bet medžių pavėsyje nejautėme saulės pertekliaus. Buvo didelis noras sužinoti, pamatyti, papramogauti. Mums pasisekė, nes šią dieną kaip tik buvo organizuojama darbų, amatų ir pramogų diena.

Perėję tiltelį, pasukome kairėn. Kopdami kalneliais patekome į Žemaitijos regioną. Ten mus pasitiko moteris su medumi, sūriu ir juoda namine duona.

Daug sužinojome apie bites: iš kokių augalų renkamas nektaras, kiek išgyvena bitė ir bičių motinėlė, iš ko gaminamas korys, kaip bitės jį pripildo medumi. Pasivaišinę ir daug sužinoję, dalyvavome įvairiuose žaidimuose.

Kitam kieme jau garavo ant laužo verdama žemaitiška kopūstų sriuba su spirgučiais. Sriuba visiems labai patiko, tad paprašėme šeimininkių pasidalinti recepto paslaptimis. Pasisotinę gardžia kopūstiene, mokėmės pjauti ir skaldyti malkas. Apžiūrėję pastatus, susipažinę su senovėje žemaičių naudotais namų apyvokos daiktais, pasigėrėję gražiai sutvarkyta aplinka, pasukome link išėjimo.

Aplankę suvalkiečių regioną, pamatėme kaip seniau buvo dažomi siūlai, kaip iš pelenų buvo gaminamas šarmas skalbimui. Mergaitės išbandė ir žlugto skalbimą.

Na, o pabuvoję malūne, sužinojome, kaip senovėje buvo malami grūdai. Senolis, kurį sutikome šalia malūno, papasakojo ir pademonstravo dalgio plakimą, žolės pjovimą.

Labai vaišingai buvome sutikti ir Aukštaičių regione. Vienoje dūminėje troboje mus pasitiko moterys su aukštaičių liaudies kostiumais. Jos vaišino ant aukuro kepta kiaušiniene, pasakojo apie maisto gaminimo tradicijas. Šalia esančioje troboje gėrėme arbatą iš septynių žolelių su medumi, bei valgėme naminę juodą duoną su bruknių uogiene. Aukštaičių sodyboje ne tik vaišinomės, bet ir įvairius darbus su senoviniais preitaisais dirbome.

Pagaliau ir Dzūkija. Tvarkingi nameliai, darželiuose žaliuoja rūtos, žydi gėlės. Kieme mediniais žaislais žaidžia vaikai.

Priėjus arčiau, mus pasitiko vyriškis, su didele dūda rankose. Vaikai ne tik klausėsi pasakojimo kaip ir kam buvo naudojama dūda, bet ir patys ją išbandė.

Visi žinome, kad dzūkai nuo seno nuoširdūs, dosnūs ir vaišingi žmonės. Mus svetingai pasitikusi dzūkaitė pavaišino ubagyne.

Kelionė po regionus baigėsi. Laikas namo. Likit sveikos Rumšiškės! Iki naujų susitikimų!

Auklėtojos: V. Gorianova. L. Papečkienė