Nėra blogo oro - yra tik bloga nuotaika. Taip ir trečiadienį, nepabūgę įkyrios nuo pat ryto merkusios dulksnos, patraukėme dar netyrinėtais Kazlų Rūdos miškų keliais. Nuo mokyklos pasukome link Senos Rūdos, apžiūrėjome juodalksnio sėklinę plantaciją. Tamsiais eglynais žengėme Čečetų kaimo link. Nuo Čečetų km. pasukome atgal link namų. Prie pat Kazlų Rūdos mūsų laukė pati sunkiausia užduotis - kirsti geležinkelį po juo esančiu Rūdupio upelio pralaidos tuneliu. Taip kiekvienas į savo "taupyklę" įsidėjo dar po 10,4 kilometro.

Ar esate girdėję apie Balto ožio dieną? 🐐 Tai paskutinė rudens šventė, senovėje švęsta lapkričio 12 d. Tai įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Piemenėliai laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos.

Mūsų mokyklos I ir II grupių mokiniai taip pat paminėjo šią dieną, klausydami pasakojimo ir žiūrėdami filmuotą medžiagą.

 

Šią savaitę mūsų mokyklos darbuotojos Violeta ir Irena švenčia gražius jubiliejus. Nuoširdžiausius sveikinimus gimimo dienos proga siunčia visa mokyklos bendruomenė.

Lapkričio 11 - oji - trečiadienis. Tai - žygių trečiadienis. Karantinas. Labai bijome viruso, todėl griežtai laikydamiesi vyriausybės nutarimų dėl grupavimosi bei socialinio atstumo, vėl žygiavome Kazlų Rūdos miškais. Žygį pradėjome Gulioniškės kaime, buvusio karinio poligono teritorijoje. Auklėtiniai sužinojo apie buvusį "tankodromą", aplankė Gulioniškės kaimo kapinaites. Žengdami mišku džiaugėmės vis dar dygstančių grybų kepurėmis. Už Judrės upelio aplankėme sėklinių pušų plantaciją. Jūrės tvenkinio pakrante pargužėjome į bendrabutį.

Mokyklos suteikti žingsniamačiai rodė, kad nužingsniavome daugiau kaip po 17000 žingsnių arba 13 kilometrų! 😀