Aplankėme gyvūnų prieglaudą „Nuaras“

„Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiais. Nepraleiskite nei vienos tokios progos.“ (Linda Macfarlane Stuart)

Sausio 16 dieną, prisikrovę pilnus maišus įvairiausių skanėstų, kaip pavėluoti Kalėdų Seneliai, vykome į gyvūnų globos namus „Nuaras“, įsikūrusius Kauno rajone, Užliedžių kaime. Pirmieji prieglaudoje mus pasitiko garsiu lojimu ten pastogę suradę (nuoširdžiai tikime, kad laikiną) dideli šunys. Prieglaudos darbuotojai maloniai mus priėmė, nuoširdžiai padėkojo už atvežtas dovanas, aprodė patalpas, papasakojo apie ten patenkančius gyvūnėlius, kantriai atsakinėjo į mūsų užduodamus klausimus. Įėjus į patalpas, kuriose gyvena daugiau nei 130 mažų ir didelių, piktų ir žaisti norinčių šunų, tingiai gulinčių ir atsargiai į svečius žiūrinčių kačių, abejingų neliko. Pabandykite įsivaizduoti, kaip jaučiasi gyvūnai, kurie jaukiuose namuose gyveno drauge su juos mylinčia šeima, yra paprasčiausiai išmetami į gatvę ar atvežti ir paliktas likimo valioje. Kaip jie jaučiasi tada, kada supranta, kad tapo nebereikalingi...

Mokiniai įdėmiai klausėsi, patekusių į prieglaudą, gyvūnų istorijų. Noriai, tačiau nedrąsiai, kalbino ir glostė aptvaruose uždarytus šuniukus, kai kurie mokiniai net atrado savo svajonių šunį. Iš prieglaudos „Nuaras“ darbuotojos sužinojome, kad šiuo metu prieglaudoje gyvena 136 šunys, apie 30 kačių, taip pat prieglaudoje laikiną pastogę surado 14, rudenį nespėjusių išskristi, gandrų, viena sužeista gulbė ir du ligoti vanagai.

Visą laiką, kol vaikščiojom po prieglaudą, iš paskos sekiojo, uodegą vizgino ir prašėsi paglostomas, klausą praradęs draugiškas šuo. Mokiniams labai pagailo senuko mišrūno Luko, kuris gyvena atskirai nuo kitų šunų, nes yra aklas. Taip pat pasipiktinę buvo sužinoję, kad vienas šunelis sveiksta po operacijos, nes beširdžiai šeimininkai, jį, nebereikalingą, tiesiog išmetė iš važiuojančios automobilio.

Apžiūrėję visus šunis, padėkojome darbuotojai už nuoširdų priėmimą, ir keliavome namo. Grįždami mokiniai aptarinėjo kokie šunys patys gražiausi, kokį norėtų auginti namie, ko labiausiai pagailo, sugrįžę i mokyklą dalinosi įspūdžiais su draugais ir pažadėjo, kad kai užaugs, su gyvūnais elgsis atsakingai, nes žiūrint į benamio, susivėlusio ir murzino šunelio akis, supranti, jog gyvūnas, kaip ir žmogus, sugeba jausti.

Parengė mokytoja Loreta Baltutytė.